Easter morning tea

Velykos ant dviračių per kalnus ir skrendantys kiaušiniai

Velykų rytas saulėtam ąžuolyne

Šiais metais savo Velykų rytą sutikom nedideliam ąžuolyne pripildytam paukščių giesmių ir besiskverbiančių pro šakas saulės spindulių, kurie po truputį šildė orą ir sklaidė tą ryto drėgmę. Pabudusi pirmiausia išsiverčiau iš palapinės užkaisti vandens su svogunų lukštais velykų kiaušiniams dažyti. Kad kol kiaušiniai kiurksos toj lukštų sriuboj, kad ryškesni būtų, galėtume užsikaist arbatos ir pasiruošt pusryčiams.

Kadangi nesuplanavom kur tiksliai važiuosim ir nežinojom ar rasim kur pakeliui nusipirkt kiaušinių prieš Velykas, tai dvi dienas su savimi iš Drezdeno vežėmės ir dėžutę kiaušinių, nes kaipgi Velykos be dažytų kiaušinių! Būtų ne kokia Velykų nuotaika.. Taigi pirkom kiaušinius iš anksto, supakavom į plastikinį maišelį, tada į dėžutę, vėl maišelį ir nusprendėm, kad prieky ant dviračio vairo bus saugiausia. Priekinį kašiką turėjo tik Umut, tai jis ir vežė. Ir per pievas vežė, ir per kelius, ir per grįstkelius.. Super Vokiški kiaušiniai – atlaikė net ir smūgį į šlaitą, kritimą ir Umut skrydį virš jų! Išpakavus tik vienas buvo kiek suskilęs, bet laikėsi kartu ir puikiausiai išvirė nepasileidęs į svogunų glėbį.

Taigi vidurmiško kažkur šalia Vokietijos sienos bet jau Čekijoj, gaudžiant šalimų kaimelių bažnyčių varpams Velykų rytą daužėm savaip dažytus kiaušinius ir džiaugėmės ryto saule.

j&n with easter eggs

Šįkart dažėm labai paprastai, iš ryto sumerkėm į svogūnų laikškus, nes ryte jau labai norėjos pusryčių, o iš vakaro nebebuvo ūpo ir laiko.. Dar bandėm įžiebt laužą iki vėlumos, bet sušlapę šakaliai tik spirgėjo, smilo ir rūko. Bet pavyko ir rytinis dažymas – kiaušinai įgavo ryškią šiltą oranžinę-rudą spalvą su dėmėmis, kur lukštai buvo prikibę ir kur ne. Taigi leidus pastovėt jiems gal pusvalandį ir išsivirus arbatos kibom į pusryčius: kiaušinius su juoda duona ir su krienais bei agurkais.. Po to sekė prigulimas ir espresso puodelis su šokoladinių rieštutų duonos užtepėle. Mmm..

Veidu į saulę paukščiams čiulbant, vovėrėms stryksint ir geniams kalenant ąžuolų kamienus gėrėm ryto įspūdžius ir neskubėjom. Buvau pasiilgus tokios ramumos.

Nakvynė gryname ore Kovo pabaigoj

Meteorologinės prognozės prieš pat mūsų kelionę vis keitėsi ir keitėsi. Savaitę prieš buvo žadėtas šiltas savaitgalis, o po kelių dienų išvydau ateinančias neigiamas temperatūras. Ir jei jau minusas Drezdene, tai kaip kaip tuomet Rūdų kalnuose – Erzgebirge?

Uf, išsigandom – užsisakėm internetu miegmaišius 3-4 sezonams, patogius prie -4 laipsnių ir tinkamus prie -10 (čia ta comfort riba, limitas siekė daug žemiau,  -30). Išsirinkom su dirbtinio pluošto užpildymu, ne plunksnom, prisiskaitę, kad šlapiomis sąlygomis tokie bent kažkiek šildytų, ir planuodami naudot juos mūsų kelionėj kitąmet. Aišku, dar buvo labai svarbu galimybė juos sujungti kartu. Jau žiūrinėdami parduotuvės žinojom, kad jie bus oj tokie dideli ir pūkuoti, kad kaži kaip tilps į mūsų dviračių tašes. Taigi paėmėm dar ir vandeniui nepralaidų ortlieb ale maišą be rankenų, kad miegmaišiai tikrai tilptų, ir kad tikrai nesušlaptų kely.  Taigi, savo dviračių tašėse dar turėjom nemažai vietos, tai dėl viso pikto paėmėm fleece dekį Umut ir dar vieną lengvą vidinį miegmaišį. Žinoma neprireikė, naktys visgi nebuvo šaltos, gal apie kokius 4-6 laipsnius. Pirmą naktį gerai lijo, bent antroji tik pilna drėgmės. Pakeliui viršukalnėj apie 800 m. aukštyje dar matėm sniego likučių, kai mynėm, bet slėniuose, kur apsistojom mes jo jau seniai nebuvo būta. Pirštai skleidžiant palapinę šąlo, bet taip blogai nebuvo, ypač laikant šiltą puodelį arbatos. Jau buvo galima justi pavasarį.. taigi išbandyti miegmaišių minusinėje temperatūroje taip ir nepavyko. Visgi tikimės, kad žiemą išgyvensim, nes etketė limitą rodo prie -30.

Nakvynėj gryname ore buvom puikiai pasiruošę ir su savo žieminiais miegmaišiais prie +5 gal net kiek ir perkaitom, bet geriau šilčiau nei šalčiau. Antrąją naktį sujungėm miegmaišius tikėdamiesi, kad tai turėtų šiek tiek sumažinti temperatūrą viduj nes turėsim daugiau erdvė juose. Bet tas visiškai nesijautė. Ryte prabudus buvo taip gera kiurksoti viduj, kad visai nesinorėjo lįst laukan į vėsų drėgną rytą, kur saulė vos ne vos skverbėsi pro medžių šakas. Begulint pastebėjau, kaip mūsų miegmaišiai buvo nusėti lyg mažais rasos lašeliais, kurie tiesiog susikondensavo nuo mūsų kvėpavimo. Maži lašeliai kybojo ir ant palapinės skliauto virš mūsų, vidinėje pusėje. Turbūt per mažai vėdinimo, vistik palapinė tai paprasta, vasarai. Galvojau ir spoksojau kuris laikas į tas nukabinėtas palubes iš ryto šiltai susisukus miegmaišy ir tie maži lašeliai visai netrukdė.

Dviračiu nuo kalno su išsikraipiusu ratu ir pavargusiais stabdžiais

Prieš pat Velykas besileisdami į slėnį apturėjom kvailą situaciją dėl pačių kaltės.. Prieš pat kelionę aptikom smulkų įtrukį vidinėje Umut galinio rato pusėje ties vienu stipinu. Pagooglinom, paieškojom informacijos ir nusprendėm visvien važiuot, neapkraunant per daug to dviračio rato. Aišku ratas buvo išsikraipęs, dėl to ir stabžių kaladėlės neveikė kokybiškai. Labai atsargiai leidomės į visas pakalnes, pilnai sustodami.

Bet pakalnė į Čekiją vienoje vietoje tapo tokia stati, kad Umut stabdžiai tiesiog nebeveikė. Dar šūktelėjau jam atgal, kad nuolydis vis aštrėja, bet tuo pačiu metu jis aplenkė mane šaukdamas, kad nebegali sustot. Dviračio vairas vinguriavo į šalis bet Umut vis dar tvirtai laikėsi. Mačiau, kaip bandė šiek tiek stabdyt koja, bet jis greit dingo už posūkio. Priekyje buvo tvora taigi jis pasisuko ieškodamas patogesnės vietos, bet net nepastebėjom už posūkio pasislėpusio miestuko namų. Kai ir aš jau buvau už posūkio mačiau tik kaip stipriai į šalis vingiuoja jo vairuojamas ratas, kad net gertuvė iškrenta ir nurieda ir pakraštį, bet jokių kelkraščių nebebuvo. Ir po akimirkos pamačiau Umut skriejant tiesiai link vieno namo kuris jį vėl akimirkai paslėpė. Aš leidžiuosi iš paskos ir po akimirkos jau matau jo dviratį pusiau ant šlaito prie įėjimo į namą ir jį gulintį šalia, prieš pat tą įėjimą ant to sutvirtinimo, kaip tik už būsimos tvoros plytinio stulpo. Nusleidus prilekiu prie jo, gulinčio, kaip pamatau, vidury gėlių darželio ant to sutvirtinimo, šalia to stulpo perskriejus per dviratį. O jam, apart šoko, žinoma, viskas puikiai: jokių lūžių, sutrenkimų, nubrozdinimų.. Tik purvinas petys ir šonas nuo gėlyno ir šokas akyse.

Pamojavom išsigandusiems kaimynams, paėmėm dviračius ir nusivarėm juos į pakalnę į miestą.. Tą sutvirtintą šlaitą Umut matė kaip vienintelę išeitį tagi tiesiog įvažiavo į jį. Priekinis ratas galbūt tapo šiek tiek daugiau išsikraipęs, galinio rato įtrūkis buvo kaip buvęs, tik gavom gerą dozę šoko. Taigi leidomės į pakalnę pėsčiomis vakarėjant..

Ir tik kai šlaitas gerokai suplokštėjo suveržėm stabdžius ir bandėm važiuot toliau, šiek tiek toliau iš miesto, ieškodami, kur galėtume išskleist palapinę. Taigi tą vakarą plapinę išskleidėm ąžuolų giraitėj ir nepavykus užkurt laužo sulindom į palapinę ir atsiradėm vyno butelį šokui nuplaut ir raumenims atpalaiduot. Planuotas aišku jis buvo Velykoms, bet ryt su tokiu dviračiu trauksim tik iki artimiausios traukinių stoties ir Velykų vakarą jau praleisim Drezdene. Taigi kitą dieną mynėm tik gal 10 km ir pakeliui atsisukus atgal pamatėm kalnus nuo kurių praeitą vakarą buvom nuriedėję. Stūksojo sau ramiai fone…

Savo Velykų kelionę užbaigėm Usti nad Labem mieste, kurį jau keliskart pervažiavę ir kartą iš jo jau ir į Drezdeną grįžę buvom. Miestas su nedideliu senamiesčiu, kurį mes jau irgi buvom išvaikščioję, taigi šįkart pakilom aukščiau pasižvalgyt nuo šlaitų iš Vėtrušės. Pasimėgavom saule ir tiesiog patinginiavom..

Müglitz slėniu saulėtą dieną

Dieną prieš tą kvailą skrydį šlaitu mynėm saulėtu Müglitz slėniu, stengdamiesi išvengti staigių aukščio pokyčių ir kelias pasitaikė gražus, o kuo toliau į kalnus, tuo jis vis siaurėjo ir mašinų buvo vis mažiau. Kai privažiavom pasienį nors ir mūsų toks turistinis žemėlapis ir rodė lauko keliuką, jokio kelio nebuvo. Šalia stovėjo informacinė lenta su senu topografiniu žemėlapiu su vokiškais ir čekiškais vardais ir rodė, kad kelias yra, ar bent jau tuo laiku buvo, bet mes tuo seneliu žemėlapiu nelabai tikėjom. Vistik lauko keliuku po lietingų dienų važiuot šiek tiek išmindytu žolynu gilyn į mišką nesinorėjo. Šalia čia pat buvo namas ir viena senolė triūsė prie gėlynų, matyt tvarkėsi prieš Velykas. Vokiškai užkalbinom klausdami ar pasieksim šiuo keliu tokį ar tokį (sakėm ir vokišką ir čekišką pavadinimus) miestelį. „Sėgziškai“ (taip kalba vietiniai Saksonijos žemėj) ji mus patikino, kad taip taip, vedąs anas kelias į Čekiją ir kad juo tikrai pravažiuosim. Nusprendėm, kad matyt pati ne kartą ėjus važavus ir pajudėjom. Kelias buvo iš tikro sutvirtintas, buvęs žvyrkelis, tik jau visas apaugęs, pavargęs. Taip palei upeliuką miškeliu ir mynėm žvyrkeliu tai čia tai ten prikaišiotu ženklų – PAZOR – ale Atsargiai, upeliuko perbridimas – sienos kirtimas, ir tai gali turėt pasekmių. Taip palei sieną mynėm gal pusvalandį, kol reljiefas pradėjo aukštėti ir žvyrkelis tapo akmenuotas ir duobėtas ir nutolo nuo miškelio ir nuo upeliuko.  Dar šiek tiek ir pasiekėm pirmąją čekų trobą, o dar toliau ir kaimuką(?) – keletą blokinių namų su lamomis! Taip taip, su tais gyvūnais, kuriuos Europoj dažniausiai matom tik zoologijos sode. Jos tiesiog aikštingai vaikščiojo ir staipėsi prieš tuos daugiaaukščius namus.

Lamas in Czech Rep

Jau buvom gerokai išalkę, bet vis dar mynėm tikėdamiesi kažką pasiekt ir mindami vis dar po truputį kopėm. Staiga po medžiais, kur šešėliai užmatėm užsilikusio sniego. Dar šiek tiek ir pagaliau pasiekėm tą kalno keterą nuo kurios čekija buvo kaip ant delno ir toli slėniuose spindėjo paskendę miestų stogai. Oras buvo įšildytas ir mirguliavo kartu su stogų atspindžiais, deja nebuvo skaidrus. Atsistoję abiem kojom ant žemės tačiau vis dar apsižergę dviračius stovėjom ir gėrėjomės tuo stabiliu jausmu ir galimybe akmis laisvai klajot po tolius, o ne sekti kelią po priekiniu ratu dardant per akmenuotą ir duobėtą vieškelį. O pasorodo stovėjom ant Mückenberg (išvertus būtų Uodų kalnas) čekiškai vadinamojo: Komari hurka kalno, pakilusio į 808 nm., tik tik virš miestelio Krupka Hora į kurį vėliau ir nusileidom. Na 808 m. kai Dresdenas palei Elbe guli 112 m. nėr toks jau didelis pasiekimas, na bet pradžiai ne toks jau ir mažas 🙂

 

Taigi apsižvalgėm kur mes čia ant tos keteros galėtume užkąst ir atšvęst – Umut jau kuris laikas vis svajojo apie čekų dešreles. Šalia esantis restoranėlis buvo uždarytas ir už jo pravertos durys neatrodė pašaliniams skirtos. Kitoj pusėj matėm daug priparkuotų mašinų, bet nei vieno pakeleivio. Umut viename autobuse įžiūrėjo vairuotoją ir šūktelėjo paklaust kur galėtume užkąst. Vairuotojas ranka nurodė ten, kur kelias dingo tarp medžių ir šūktelėjo, kad dar 100 metrų į viršų. Į viršų? – nustebom mes. Kiek ten dar tų metrų į viršų gali būt, juk už miškelio nieko nematyt, taigi pradėjom mint. Ir paskutinius metrus visitk įveikėm tik stumdami, bet ir tai tik iki stovėjimo aikštelės. Surakinom dviračius su visais daiktais ir dar palypėjom.

Restoranas ant Uodų kalno – Komari Vizka- buvo gana tipiškas čekiškas, su ale medžiotojų svetinės interjieru, kur baldai ir sienos iš medžių o pagrindinis dekoras tai gyvūnų ir paukščių iškamšos ir paveikslai. Kad tai tipiška čekiška užeiga nusprendėm ir iš to, kad barmenė kai nenešiojo patiekalų malšino troškulį tamsiu vietiniu alum. Oj skanus tas alus buvo.. ir mes jo ragavom, ir nepasidalinom.. nes užsisakėm tik taurę, juk dar po pietų-vakarienės reikėjo riedėt žemyn! Tikrų čekų restorane turbūt nedaug buvo, nes aplink skambėjo tik vokiečių ir dar kartkartėm anglų. Gana greitai mums buvo patiektos didelės riebios porcijos, kurios su tamsiu alumi plėtė šypsenas ant veidų. O dar ir saulė vertėsi tiesiai pro langus ir taip smagiai kepino, kad sėdėjom tik su marškinėliais atsukę veidus į langus. Pavalgę ir po valgių pailsėję vėl sėdom ant dviračių ir pradėjom riedėt į Čekijos glėbį, į kurį Umut net ir parpuolė, kaip pasakoja ši istorija…


2 komentarai “Velykos ant dviračių per kalnus ir skrendantys kiaušiniai

    • Jeee, džiugu girdėt!
      Angliškai daugiau rašliavos yra .) Užtrunka vertimai, ta lietuvių kalba ne tokia ir lengva .P

Ką manai?