Cloudy dream

Mano pasiruošimai.. dar beveik metai laukimo..

Cloudy dream
Lekiant pro tamsius debesis ir stebint bundančią saulę velkančią ryto skarą tarsi apgobiant visus ir tą traukinį, kuriuo kasryt ir kas vakarą keliauju palei kalnus.. aš svajoju ir stebiu. Žiūrint į tuos nudūlėjusius kalnus horizonte atrodo, kad saulė teka lyg tiesiai iš jų, kaip iš kokios slėpynės keliasi. Ir dangūs ima keistis: užsivelka ryškus mėlynis, ir tarsi nusileidžia ant manęs kertančios slėnį dar paskendusį tamsoje. Rodos paliest galėčiau jei tik būčiau ten, lauke! Ten, kur paukščiai lyg pakvaišę vienas per kitą čiulba. O kokios gražios ir sodrios jų paryčių giesmės!

Mano mintyse  – ten. Tokiu metu, jei tik būčiau ten, turbūt kartu su šviesa busčiau iš rytinio miego, o galbūt jau paukščių giesmių pažadinta būčiau? Matau save ten, palapinėj, sušalusia nosimi (tikiuos, kad tik nosis ten šals). Pramerkčiau dar sunkiai sulipusius akių vokus ir pamirksėjus, kad atgaučiau regėjimą, pamatyčiau jį, šalia dar miegantį, ir pajusčiau tą ryto tvankumą mūsų prikvėpuotą ir atsisėsčiau praverti palapinės įėjimo palei patį viršų šviežaus oro įleisti. O galbūt, galbūt ten mes turėsim kitą palapinę! Daug „kietesnę“ ir labai praktišką su puikia ventiliacijos sistema. Aišku juokingai skamba skųstis sunkiu oru miegant lauke, bet aš manau, kad daug kas priklauso nuo palapinės. Mano šiek tiek senstelėjusi čekų „Loop“ iglu tipo dar neblogai laiko, bet kartu laiko ir orą.. Atsikvepiu, išlįsdama iš svajonės kaip būtų ten, lauke, ir kaip aš tuo mėgaučiaus. Tai mano pasiruošimai.

Žinau, kad kelyje ne visad būna puikūs orai, patogūs keliai ir pakylėta nuotaika… Būna dalykų, apie kuriuos net nesinori galvot, tai tiesiog ir negalvoju dabar. Dažnai mintyse tiesiog tikinu save, kad įranga tai viskas, ko reikia, ar bent jau, kad ji labai svarbi, todėl mes įsigysim puikią įrangą ir ji mus apsaugos nuo visko, gal net ir nuo blogos nuotaikos! Bet net jei ir neapsaugos, tai kely mes turėsim vienas kitą! Ar ne? Kai bus nekokių akimirkų mes jas tiesiog pergyvensim kartu, nebėgdami nuo jų pasineriant į darbą, į vakarėlius ar tiesiai į alkoholį arba į tuos elektroninius žaisliukus, kaip dažnai atsitinka dabartiniu gyvenimo tempu. Taigi, mes tas akimirkas įveiksim kartu. Ir nebus kur pabėgt nuo vienas kito, nes aplink nebus nieko kito pažįstamo, taigi nebent bus galima pabėgt į save, bet juk kartais to reikia. Mes turėsim viso pasaulio kelius po ratais bet nieko daugiau. Nebus namų kuriuos vadintume mūsų namais, mes vienas kitam būsim tie namai nes prieš išvykstant mes nutrauksim nuomą dėl taupymo sumetimų žinoma, parduosim ką turim arba išdalinsim ir ko nereikia teks išmest ir aišku dalelę teks padėt pasaugot draugų sandėliukuose (kuriems mes dėl to esam labai labai dėkingi). Ir taip liksim tik mes, na ir aišku mūsų įranga, kelyje, kelyje į mus pačius ir į save.

Taigi, dar beveik metai laukimo… metai iki pradėsim keliaut, bet kelionė jau prasidėjo.

 


Ką manai?