The jump when dreams come true

Kaip išmokti vėl svajoti arba kaip prasideda kelionė

Kelionė prasideda kartu su idėja, bet o kaipgi gimsta tokios idėjos, idėjos apie kelionę? Noriu pasidalint, kaip nutiko mums, nors tai turbūt neatsakys į visus jūsų klausimus. Nes aiškų atsakymų neturim ir mes. Bet ir nebūtina. Nebūtina visko suplanuoti, o iš tikro juk tai net neįmanoma! Juk būtent tai dažnai mus ir gąsdina, todėl pasirenkam pasilikti ten, kur esam. Paskaitykit, kaip mane pačią išgąsdino tokia idėja ir suprasit, kodėl įrašas apie tai, kaip išmokti svajoti.

The jump when dreams come true

Kaip gimė idėja keliauti: keliauti dviračiu ir dar taip toli, pradedant nuo Europos ir dar žiemą!?

Kodėl dviračiu? Kam keliauti taip toli ir taip ilgai? Kaip keliauti dviračiu žiemą, per šaltį? Ir iš viso, ar tai įmanoma?

Daug žmonių, daug kodėl, daug atsakymų, nes mes bandom viskam rasti atsakymus ir jau pastebėjom kad kaskart atsakymai vis kitokie. Mūsų idėjos keičiasi tik besiruošiant į kelionę, net nepradėjus keliaut. Po pusmečio planavimo, kai jau tuoj sėsim ir minsim.. nors vieno dviračio vis dar trūksta, bet tikrai minsim, nes namus turim tik iki sausio… mes vis dar neturim aiškų atsakymų į daugelį klausimų sau patiems. Dažnai ir patys tiesiog susiginčijam dėl savo idėjų. O kiek spalvų tokie ginčai įneša!

Manau, kad kiekvienas pasirenka iškeliauti dėl skirtingų priežasčių ir tos priežastys kelyje keičiasi, kaip mus keičia tai, kam mes nuoširdžiai atsiveriam, ir todėl atsakymai į tuos pačius kodėl nebūna tie patys.

Žinoma, kad visada būna pirminės priežastys, tai kas paragina mus žengti tą pirmą žingsnį. Tų pirminių priežasčių pas mus daug: mes degam tuo noru keliauti, pamatyti pasaulį ir tuo pačiu mes vis dar ieškom savęs, o kartu ir norim pabėgt nuo tos rutinos, ir taip toliau, puslapy apie mus. O kadangi mano darbas baigiasi tik 2017, iškeliaujam iškart po to. Gi nėra ko laukt! Žiema ne žiema.

Bet svarbiausias postūmis tokiam sprendimui buvo ne kas kita, kaip Umut žodžiai, gal keliaujam pažiūrėt į Himalajus – balsu ištarti žodžiai, materializavę tą idėją.

Kai pasiūlo keliaut dviračiais į Himalajus, ir tu: o kaip bus po to?

Tą patį pirmą kartą išgirdus pasiūlymą iškeliaut, galvoje ėmė kuždėtis tūkstančiai minčių! Nors ne, pirmiausiai viskas sustingo, bet tik akimirkai. Toks lyg šoko išgąstis, po kurio tyla subyra ir prasiveržia tūkstančiai minčių plačiu srautu į smegenis. Balsu ištarti žodžiai turėjo visiškai kitokį svorį nei aš galėjau tikėtis. Kai žvilgteliu dabar atgal, būtent tai buvo tas pirminis postūmis, nes padėjo suprast, kad pamiršau, kaip svajoti! Himalajai man visad buvo tokia mėnuliškai nepasiekiama svajonė, viena iš tų kurių mes vaikystėj pilnutėliai pilni.

Pamenu, kaip mano sesuo dažnai linkėdavo nepamiršti svajoti. Tuo metu skambėjo tai taip keistai, nes aš buvau tokia tikra, kad taip nutikti man tikrai niekad negali. Aš juk taip mėgau svajoti!

Svajojimas atrodė toks pat natūralus procesas, kaip kvėpavimas, ir štai atradau, kad taip nėra!

Aš pamiršau kaip svajoti. Stovėjau tyloje su baime svajoti ir jaučiausi nepatogiai. Daug minčių ir klausimų sukosi galvoje užuot leidusios man džiaugtis, kvailioti iš jaudulio ar šėlti su polėkiu. Pirmiausias ir stipriausias pojūtis buvo nerimas. Ir mano pirmas atsakas į Umut pasiūlymą keliaut dviračiais į Himalajus buvo klausimas: o kaip bus po to!

Ir net kai po tos ilgos tylos Umut pasiteiravo ar aš vis tik nė trupučio nesidžiaugiu, tas nerimo jausmas vis dar buvo stipriausias. Nerimas apie tai, kad nežinai kas nutiks po to!!! Juokinga, ne? Taigi ir taip niekas nežino! Net Seneka juokėsi iš to begalinio žmogaus troškimo žinoti kaip bus ateity, aiškindamas tuo, jog dar neatradom savęs. (Seneka kartą pasakė)

Kaip išmokti ir vėl svajoti?

Turbūt kiekvienam vis kitaip pasiseka. Man reikėjo didelio spyrio po kurio sekė gilūs įkvėpimai ir iškvėpimai, ieškojimai priežasčių, pateisinimų ir šiek tiek meditacijos apie savo pojūčius. Tada sekė atslenkantis suvokimas, kad niekas nežino kaip bus ateityje… Pripažinau, kad jaučiau baimę, bet ne baimę keliauti. Jaučiau baimę, kad negaliu visko kontroliuoti ir numatyti, ir todėl jaučiausi nesaugiai ir pažeidžiamai, lyg mano pasaulis slystų iš po mano kojų. O gal vis tik po mano kojom tada ne mano pasaulis? Juk tas siekis kontroliuoti kaipo toks man atramos nesuteikė, jis mane tik varžė, juk būtent tai neleido man svajoti. Nes ar gali egzistuoti apribotos svajonės?

Mintys dėliojosi, dalijosi, klojosi ir slūgo. Čia pat, stovint ir žiūrint jam akis, temstant, tik ką išėjus iš mūsų mėgstamos kavinės, dėl kurios darbo laiko net ankstėliau iš darbo grįžau. Buvo žiema, nors ir nešalta. Jis laikė mane iš šonų, taip pat ir akimis, ir laukė mano antrosios reakcijos po ‘o kas po to’. Nors mintyse viskas dar sukosi, jis laukė čia ir dabar. Mačiau, kad jis taip pat pasimetęs, bet man jis spinduliavo ramybe. Atsikvėpiau ir paleidau tas mintis pasroviui, nubėgti. Apkabinau ir nusiraminau nes jau seniai žinau, kad tai žmogus su kuriuo galiu keliaut, kad ir į pasaulio kraštą.

Supratau, kad turiu išmokti svajoti ir kad kelionė tikrai išmokys: tereikia tik paleisti tą troškimą viską kontroliuoti ir pasileisti.


Ką manai?