Dviračiais per žiemą Vokietijoje-Čekijoje: šaltis, sniegas ir kopimas

Permynę Olandiją, orui vis šaltėjant, nusprendėm dalį Vokietijos pervažiuot traukiniu, taupant laiką ir šiaip, Vokietija jau buvo pabodus. Žmonių Vokietijoje žinoma yra visokių ir mes turime puikių draugų, bet bendros sutiktų Vokiečių nuotaikos – ignoravimas – kažkaip mus abu nepozityviai veikė. Taigi nusprendėm, kad nors gali būt ir šalčiau, bet mes mieliau lėksim Čekijos link. Taigi šiek tiek pažiemojom Dresdene, pas draugus, sekdami orų prognozes. Ir kai rodės, kad temperatūra švelnėja, mes beveik po savaitės, penktadienį, sausio 27 išsiruošėm. Kelias vistik nebuvo lengvas. Dviračių takai buvo padengti senu sniegu, kartkartėm jau suledėjusiu. Palei upę pūtė priešpriešas ledins vėjas, prieš kurį ne tik kad nemyniau, bet vos dviratį pastumt galėjau. Umut dar bandė mint, bet ant ledo slydo ir parkrito. Vokietė mergina ėjusi šalia praėjo. Tiesiog. Viskas. Pradėjom stumt dviračius gatvės link per sušalusią pievą, padengtą sniegu. Tiesiai perkirst neišėjo, teko dar pastūmėt palei tvorą, kol pasiekėm gatvę. Bent jau nuvalytos: sniegas sustumtas į pakraščius. Ten, vietoj dviračių tako. Taigi teko riedėt važiuojamąja dalimi ir aišku ne visi mus gražiai aplenkdavo, ne visiem tai patiko.

Leaving Dresden

Pirma diena po Dresdeno buvo ta pati pirmoji, kai mums reikėjo tiek daug minti į kalną. Su visu bagažu.
Ir dar prieš vėją, ir su šalčiu.

Winter coat

Mes kopėm ir riedėjom žemyn, ir vėl kopėm kol pagaliau, tik apie 14:00 pasiekėm suplanuotą kelionės vidurio tašką. Dar užtrukom, kol radom, kur mums prisėst ir pavalgyt, daug kas buvo uždaryta. Miestai buvo tušti, turbūt lankomi tik vasarą. Pagaliau, prisėdus tik atsidariusiame restorane, užsisakėm pomidorų sriubos, nesitikėdami nieko ypatinga. Kad tik kažko šilto pavalgyt. Bet gavau padažą. Užsisakėm „Bauernfruhstuck“ – keptų bulvės su lašinukais ir kiaušinių, tikėdamiesi, kad bent užpildys ir sušildys. Ant viršaus dar užsidėjau tą sriubą-padažą. Viskas buvo gerokai per sūru ir per riebu. Uf.. Potyriai.

Negana to, kad jau buvau nusivylus mūsų pietumis ir restorano kainomis, nerimas apie tolimesnį kelią vis augo. Mes vienas per kitą bevalgydami spoksojom į tuos ofline žemėlapius, ieškojom galimų traukinių, trumpesnio kelio, nes lauke vis šalo ir jau tamsėjo. Saulė ir taip tik pažeme švietus jau buvo besislepianti už kalnų, o mes dar nebuvom užkopę į aukščiausią dienos tašką. Mūsų laukė dar pusė kelio ir vos pora valandų šviesos, kurių jau žinojom, kad iki Litomerice tikrai neužteks. Susitaikėm, kad teks minti beveik atgalios, iki traukinio. Tiksliau iki Konigstein, kurlink dar laukė keli kalnai, bet po jų tik riedėjimas žemyn. Aplink restoranule sedėję vietiniai spoksojo atsargiai. O mus viskas erzino ir rodės tvyrojo įtampa.

Besileidžiant į slėnį, į Konigstein, sparčiai temo ir temperatūra krito. Diena, nors ir saulėta, buvo šalta: mūsų dviračio kompiuteriukas rodė apie -2, o vis jautėsi lyg būtų -10. Bet šalčiui mes jau buvo pasiruošę. Drezdene nusipirkom pirštines kaip krabo, kur pirštai po du į vieną „pirštą“ sutalpinami: Sealskinz lobster pirštinės. Pardavėjas sakė, šilčiausios kokios tik būna. Taigi pirštais jau buvo pasirūpinta. Tačiau kai atmynėm į stotį ir teko palaukt, organizmas pradėjo purtytis, tiek nuo šalčio, tiek nuo nuovargio. Tuo metu nesinori nieko kito, tik persirengt šiltais rūbais ir ilsėtis. Šiltai.

Vistik su traukiniais nebuvo taip paprasta, kaip tikėjomės. Bilietų kasa jau buvo uždaryta. Internete rodė, kad yra express traukinys su vieta dviračiams, bet kai mes jo sulaukėm, nebuvo jokio vagono su dviračių ženklu. Kai suradom traukinio palydoves, jos piktai mus nužvelgė ir pareiškė, kad be reyervacijos nieko nepriima. Taigi teko palaukt pora valandų iki kito traukinio, regioninio. Laimei viduj, šiltai, su mano mamos džiovintais obuoliukais užkandai, dar datulėm ir mangais. Ir su vandeniu iš automato. Mūsų vanduo buvo sušalęs. Bet traukinio sulaukėm ir viduj įsigijom ilgą ilgą bilietuką. Su daug persėdimų.

Vienoj stoty turėjom laisvų minučių, tai spėjau paimt porą sumuštinių iš kioskelio, kurie labai puikiai suėjo, kai teko mūsų dviračius panešiot Litomerice traukinių stoty, be lifto.

Bet po visos šitos ilgos dienos Litomerice mūsų laukė Daniel su šeima iš Couchsurfing su šilta lazanija ir vietiniu vynu. O jau buvo po pusę 8 kai atvykom!
Po pokalbių, skanios vakarienės ir skanaus vyno mūsų vakaras dar nesibaigė. Daniel mus įkalbino aplankyt vietinį bravorą ‘Labut’, kuris minėjo sukaktį ir alų pilstė į kairę ir į dešinę. O alus buvo tikrai skanus, lengvas ir ne rūgštus. Rūsys buvo pilnas. Dar netgi sugebėjom laimėt alaus loterijoj, kurioj tiesąsakant visi bilietukai buvo sėkmingi. Umut labai džiaugėsi medaus alum!

Bet aišku mes alų pamiršom ir manau tik į naudą. Kitą dieną buvo suplanuoti 70 km. ir apie 600 m. kopimo Prahos link.

Suplanuotas maršrutas Litomerice-Prague rodėsi nesunkus, bet vistiek norėjos pajudėt ne per vėlai. Taigi 9.30 jau sėdėjom ant dviračių. Pradžioj dar bandėm mint dviračių takais iki pirmųjų apledėjusių metrų. Tada peršokom ant mašinų kelių.

Bicycle path towards Terezin

Tądien buvo apsiniaukę, apie -2, bet be vėjo. Ir prieš pat pietus, jau siekėm Roudnice nad Labem, kurioj esam buvę vasarą. Šįkart užsukom tik užkąst. Kaip šeštadienį nedaug vietų priemiesty veikė, bet radom vieną nuostabią, kur mus įsileido tiesiai su dviračiais. Užsisakėm burgerius ir nepamenu kada tokių skanių aš bevalgiau.

Cafe Girafe in Rudnice nad Labem

Per tą laiką išdžiuvo ir Umut mikro-termo marškiniai, kuriuos slapta jis buvo padžiovęs ant radiatoriaus. O aš prieš pajudant užsimečiau dar vieną sluoksnį, dar vienus termo marškinius. Temperatūra kandžiojosi ir be vėjo, ypač riedant nuo kalno. Dar buvo likę nepilnai 40 km todėl išsiskubinom. Pralėkėm senus vienuolynus, šiek tiek mynėm palei Valtavą, tada užkopėm slėniu aukštyn tikėdamiesi trumpesnio kelio. Bet radom sniegynus, ant ledo bečiaužančius vaikus ir teko sukti į kelią su mašinom. Įriedėjom į Prahą pagrindiniu keliu, kartais kelkraščiu, kartais dešiniąja juosta jau visai temstant.

Rolling into Prague along the main way

Kuo toliau judėjom, tuo atrodė pavojingiau, todėl pasitraukėm į šaligatvį, kuris po laiko irgi pasitraukė. Teko ieškot kažkokių šalutinių kelių, o dar tamsoje. Temperatūra krito, o riedant tik žemyn ir nejudant darėsi vis šalčiau. Tos mūsų krabo pirštinės nebelabai padėjo. Net ir likus tik kokiem 5 km. šalčio pakęst nebegalėjom. Drebėdami užsimetę striukes ieškojom kokios kavinės. Čekų barai buvo mažais langučiais, be priežiūros dviračių gi negalim palikt, užtrukom, kol radom kažką didesniais langais ir iškart sugriuvom į vidų. Užsisakėm arbatos ir sriubos. Umut purtė nušalusius pirštus ir dejavo iš skausmo. Net šaltas vanduo degino. Aš po kurio laiko susivokiau, kad beklaidžiojant šalutiniais takais buvau įmynus kai kur, tai tualete brūžinau savo batus. Žieminius, su puikiu kibiu padu. Palikom restoranėlį kiek apipurvintą, bet sušilę. Dar kiek pariedėjus žemyn pasiekėm draugų namus, kur laukė apkrauti stalai. Persivalgėm. Bent jau aš. Ir bijojau, kad šitaip užmigt tikrai neišeis, bet pasirodo po tų 70 km. nebuvo sunku.

Prahoj užtrukom 3 naktis, ir taip atėjo Vasaris, bet tas, su sniegu. Mes tik valgėm, kepėm, miegojom ir rūšiavom nuotraukas. Dar pasiskiepijom nuo pasiutligės ir žvilgtelėjom į žieminę Prahą, kuri pasirodo ne taip dažnai ir būna. Ši žiema pasitaikė kaip niekad šalta. Mes vis tikrinom internete orus ir laukėm atšilimo. Naktim temperatūros vis dar krito iki -10.

Antradienio rytą, sausio 31, su atšilimu, o tai reiškia šviežiu sniegu, išriedėjom iš Prahos bandydami sekt Žaliuoju Keliu „Greenway“ Praha-Viena. Pirmiausiai kopėm tuneliu, tada prastūmėm dviračius grindiniu ir zigzagu purvinom gatvėm išriedėjom į dviračių taką pievoj. Apsnigtuos laukuos buvo matyt slidžių žymės, mes palikom juose dviračių, kai Umut užstūmė juos vieną po kito.
Toliau keliavom gatvėmis ir atsikvėpėm kai pravažiavom kelio ženklą rodantį, kad palikom Prahą. Turbūt užtrukom kokias 2 valandas. Tik pravažiavom miestuką su pilimi ir pasukom pietų į Itališką restoranėlį su ‘puikiais pasirinkimais’. Žalia arbata, guliašas ir aštri pica per pusę, viskas buvo ‘puikus pasirinkimas’. Išvykom sotūs ir laimingi, nors batai nuo purvino gatvių sniego dar nebuvo išdžiuvę.

Pavalgę mynėm toliau, kartais į kalną, kartais į pakalnę, kartu su mašinomis ir belikus vos 8 km iki planuoto Tynec nad Sazavou kelio ženklas rodė nubrauktą kelią. Šiek tiek toliau dviračio ženklas rodė, kad vistik judam teisingai. Pradėjo snigti ir pritemo. Nebuvo kito pasirinkimo, aplinkelis buvo pernelyg ilgas. Teko sukt į tą kelią vedantį tuos 8 km per mišką. Po kelių kilometrų pravažinėtą kelią pakeitė gal 20 cm. sniego danga, beauganti. Pavažiuot jau nebeišėjo, taigi pradėjom stumt, juk vos keli kilometrai, o dar į pakalnę. Jau prietemoj priėjom užtvarą. Čia pat iš būdelės išlindo sargas ir ėmė mosuoti rankomis ir aiškinti čekiškai, kad toliau negalima, jokiu būdu. Toliau bus kažkoks ‘Most’ ir dar riedėjimas. Kažkaip supratau, kad tas ‘Most’ nieko gero ir nebesiginčijom. Tyloj pradėjom stumti dviračius atgal, įkalnėn. Su sniegu krentančiu į veidą, tarp žingsnių į tylą. Net ir be šviesų apie 17:30 vis dar galėjau matyt aplink. Galėjau matyt, kad viskas buvo balta.

Brūkštelėjau suplanuotam Couchsurfer hostui – Ivanka, kad nebenusikapstysim iki jų. Po kelių minučių gavau atsakymą, kad jos tėvas atvažiuoja mūsų pasiimt ir kad susitikimo vieta šalia esančio miestuko parduotuvė. Dar, kad jis atvažiuos su didele mėlyna mašina ir kalba jis tik čekiškai. Mes baisiai apsidžiaugėm ir pusiau mindami, pusiau stumdami per pusnynus nusigavom iki sutartos vietos.

our bicycles after the snowy evening

Ahoj! Mes buvom greit atrasti. Kitų su dviračiais aplink nesimatė. Sukišę dviračius į bagažą riedėjom vingiuotais apsnigtais keliais per naktį dar gal 30 min.
Couchserfere Ivanka mus pasitiko su šiltu židiniu, kur galėjom išdžiovint batus, sočiu maistu, arbatomis ir pašnekesiais. Pavargę ištiesėm čiužinius ir miegmaišius. Buvo per šilta, tai išmiegojau šiaip sau. Umut pradėjo skustis skaudančia gerkle, jau nuo Prahos.

Kitą dieną užtruko, kol išvykom dviračiais. Umut valė sniego sluoksnį.

Snowy bicycle

Išvažiavom link stoties, minti tik kokius 9 km. Vistik prireikė sustot pataisyt stabdžius. Ir po nedidelės įkalnės pasiekėm pagaliau Benešo stotį. O per pietus jau buvom Tabor, kur turėjom suradę kitą Couchsurfer porą, sutikusią mus priglaust dienai, o išėjo, kad likom dviem. Gaminom, virėm, valgėm ir diskutavom. Apie keliones, apie aplankytas šalis. Ir tuo pačiu mes sukom galvas, ką daryt toliau.

O va dabar, prabėgus savaitei nuo išvykos iš Drezdeno, penktadienį, vasario 3, mes ir vėl riedam traukiniu. Šįkart į Vieną, ir vėl pas kitus draugus, gelbėtojus nuo žiemos. Tikimės kad nuo Vienos jau riedėsim patys, kai tik orai pasitaisys, ir kai praeis tie visokie gerklės skausmai ir virusai. Ir vėl bus bike the life. Pirma į Bratislavą, po to į Kroatiją.
Laukiam šiltesnių vėjų! Tada ir postai gal šiltesni bus.


Ką manai?