in a sleeping bag

Apsvaigę nuo dviračio

Svaiginantys kelionės vaizdai?

Nežinau ar yra koks apibrėžimas, ar koks bendras suvokimas, kas tas kelionių blogas yra, ar apie ką kelionių blogas turėtų pasakoti. Kai kelionių žurnalai mirga nuotraukomis, egzotiškais vietovardžiais ir kartais skaičiais.. keliaujant aplink, ar tiesiog kasdienybėj atrodo, kad nėr ir  apie ką rašyt – nei egzotiškų vaizdų, nei vardų. Bet argi kelionės tik nuotraukos?

O gal kelionės – svaiginantys įspūdžiai?

Man tai turbūt pirmiausiai kelionės yra įspūdžiai, Į-SPŪDŽIAI, tos Į-SPAUSTOS akimirkos ir įsispaudusios emocijos!
Kartais tos emocijos pažadinamos tų nepakartojamų vaizdų, kuriuos tuomet ir norisi įmažinti, tikintis pasidalinti ir pabudint tokias pat emocijas ir kitiems. Todėl dažnai gal ir atrodo, kad įspūdžius tik vaizdais ir teperteiksi. Bet ar jums nebūna taip kad jokio įpatingo vaizdo nėra, bet emocijų – per kraštus! Ir kartais net ir pats nežinai iš kur tos vidinės emocijos: išsprūsta šypsena, tada juoku veržiasi ir net ašarom kartais liejasi! Ir taip lengva, gera būna! Nors kartais, jei netyčiom prisimeni, kad ach, čia gi visokie hormonai kalti, tai taip pakiliai nuostabu nebebūna… Bet dažniausiai tos vidinės emocijos pabunda, kai protas užsnūsta, ir tie hormonai be gėdos tiesiog valiūkiškai atsipalaidavę atsiduoda fiziškam nuovargiui ir tada negalvodamas pasileidi kartu.

O būna taip: po sunkios ir monotoniškos pedalų sukimo dienos dar sukaupus paskutinę energiją pasigamini šiltą vakarienę ir ją greit sulapnojus, kad neatšaltų ar tai neprilytų, aptingsti ir atsipalaiduoji ir tenori tik šiltai apsiklot ir užsnūst. Ir kažkur pakeliui į miegmaišį persirenginėjant ir taisantis paklotą būna ir pasileidžia tie hormonai, ir dar beklūpant ant miegmaišio imi krizenti, ridentis, juoktis balsu. Tą akimirką tiesiog atsiduodi tam antplūdžiui. Po to tik pagalvoji, kaip šita situacija turėtų atrodyt iš lauko, jei netyčiom kas pro šalį eitų ir užtiktų iš vidaus apšviestą palapinę be pokalbių, tik su merginos juoku…

Keliautojai su sparnais tai tie, besišypsantys!

Man rodos, kad mininat pedalus, ar be nuovargio ar su, aš beveik visad šypsau. Ir matau, kad kiti keliautojai, kurie keliauja sau taip pat šyspo. Gal ne visad plačiai, kad neprilytų ar vabalų nepriskristų, bet bent jau akimis. Prasilenkiant gali lengvai pastebėt, kam pedalų mynimas tai nuotykis, kuris pakelia, lyg sparnus užaugina, o kam tiesiog varginantis judėjimas. Ir supranti, kad tie besišypsantys gyvena kelione ir tiesiog mina pedalus per gyvenimą – They bike the life -. Ir kad kelionės dviračiu juos tiesiog svaigina! (Na dėl apsvaigimo tai vėl turbūt hormonai kalti .))

Tai kaip gi perteikti tuos pojūčius, kuriuos ne vaizdai pažadina? Kaip pasidalinti emocijomis? Manau, kad tėra vienintelis būdas – tiesiog išbandyti patiems eksperimentiniu būdu.

3 žingsniai kaip apsvaigti nuo kelionių:

Procesas paprastas – pabandom!

  1. surandam patogų dviratį;
  2. minam, minam, apsižvalgom, užkandam, minam, …
    Ir taip visą dieną ar kiek tik galim, kol smagu, kad ir lėtai – ne kilometruose esmė;
  3. nusikalę pavalgom vakarienę ir pasiklojam lovą;

Ir tada jei jūs minėt dėl savęs, tiesiog per gyvenimą, jei dar per dieną nepajutot, tai dabar tikrai turėtumėt pajust kaip jūsų veidas šypsosi ir jūsų emocijos ima šėlti viduje ir visa kita tik priklauso nuo jūsų kiek jūs atsiduodat savo emocijom ir kiek aukštai jūs norit skirst.

Taigi, visiems sėkmingų bandymų ir sėkmingų kelionių, emocijų žadinimo, šėlsmo ir svaiginančių skrydžių!


Ką manai?