Sveiki užsukę!

Čia jūs rasite istoriją apie dviejų žmogučių kelionę dviračiais siekant sujungti vandenynus, – vienos laimingos poros, kuri tiesiog mėgsta keliauti, skaityti, stebėti, ir užuot nerdami į nuobodulį renkasi gyventi ant dviračių arba kitaip –  minti pedalus per gyvenimą! Va taip va!

Spėlioji kas mes tokie?

Mes, Umut ir Justina, kurie kadais seniai seniai susitiko viename Couchsurfing susitikime Miunsteryje, Vokietijoje, ir ..chm.. nors CS ir nėra pasimatymų svetainė, bet va ėmė taip ir atsitiko. Tada atsitiko Flensburgas, kur Umut išvažiavo studijuot, tada atsitiko Freibergas, kur Justina išsikraustė dėl darbo, ir galiausiai – Dresdenas. Jaukus ne per mažas miestas su gražiais vaizdais ir netoli Saksonijos Šveicarijos. Besikraustydami po Vokietiją mes keliavom ir aplink ir toliau, naudodamiesi CS, tik šįkart ne pasimatymams .) Ir nuo to laiko, kai įsikūrėm Dresdene, priimam keliautojus iš viso pasaulio ir pas save į namus.

Šiaip mes esam paprasti, bet kažkiek ir neįprasti su savo pomėgiais ir svajonėm. Jei nori susipažinti ar mus pažinti geriau, paskaityk Apie mus.

Galima sakyti esame sportiški bet nesame velomanai ar profesionalūs dviratininkai, tiesiog minam pedalus kasdien link darbo, aplink miestą, kitaip tariant naudojam dviračius kaip transporto priemonę. Praeitais metais kelis savaitgalius sukom ratus plačiau ir keliavom su palapine, šiemet tikimės, kad pavyks pakeliauti dažniau ir ilgesniam laikui tikrinant savo galimybes ir įrangą, o kartu aišku ir plečiant tas savo galimybes.

Na o kodėl gi MINTI PEDALUS per gyvenimą?

Kodėl gi ne? Dviratis yra vienas puikiausių išradimų leidžiančiu džiaugtis judėjimu. Jis suteikia greičio tiek, kiek įdedame jėgos mindami pedalus, ir net jei kartais juo galima pasiekti nesuvaldomą greitį, turiu omeny riedant nuo kalno, dažniausiai greitis, kuriuo judame puikiai tinka gėrėtis kraštovaizdžiais. Su tiek mažai mes galime tiek daug išgyventi ir pajausti, o svarbiausia, kad dviratis niekam nekenkia, jis tyliai juda ir palyginus yra be galo kompaktiškas. Be to jis dar ir pigus (nors kai paskaičiuoji..)

Minti pedalus yra toks paprastas ir veik natūralus judesys, tad jei sėdėjimo pozicija ant dviračio teisinga, tai kiekvienas gali minti pedalus per gyvenimą! Taip, TU taippat tai gali! Nereikia  būti nei sportiškam nei lieknam! Nereikia specialių žinių, kaip ką tvarkyti (jei neisruoši į kokią labai atokią vietelę) – taip sakant daug mažesni reikalavimai nei automobilio teisėms. Visko ko reikia, tai pirmiausiai noro minti, noro džiaugtis judėjimu kaip vaikystėj, pameni? Tai kaip? Tu su mumis?

Dar ieškai priežasčių, kodėl riedėt per gyvenimą dviračiu  ne tau? Jau radai milijoną priežasčių? Šiaip tai dažniausiai priežastis yra tik viena – tai tiesiog tu, tu esi ta priežastis, tavo mintys. Todėl iš tikro toliau tėra du keliai: arba tu vis dar ieškai priežasčių toliau arba sėdi ant dviračio ir mini su mumis!

Kodėl minti pedalus PER GYVENIMĄ?

Kai kelionė išsitęsia, ji tampa tavo gyvenimu. Mes planuojam keliauti metus o gal ir ilgiau nes norėtume sujungt vandenynus: Atlanto su Ramiuoju (žinoma ne techniškai..). Tokia metų kelionė tai nėra nuotykis į kurį tiesiog neri ir išneri kitam krante. Į tokią kelionę greičiau jau nušokama, be kelio atgal, tik pirmyn, ir taip nuotykis tampa gyvenimu.

Mes tikimės, kad keliaudami dviračiais, tvaria transporto priemone, mes padėsime kam nors pažvelgti į savo gyvenseną, savo svajones ir poreikius iš tvarumo pusės. Mes svajojame apie geresnį pasaulį ir tikime, kad tik mūsų pačių savimonė lemia ar mes judame teisinga linkme. Visos pagrindinės problemos, kurias mes, žmonės, sukūrėme, atsirado dėl nepagarbos vienas kitam taigi ir sau pačiam. Ten, kur mūsų Svajonės, gali atrasti ir mūsų dviračiais per gvenimą filosofiją.

Planas?

Mūsų planas sujungti vandenynus ir aplankyti viską pakeliui, ir klausytis aplinkos ir mokytis iš žmonių kuriuos sutiksime, ir iš pačių mūsų. Norime dviračiais pervažiuoti Himalajus, kirsti Pamyro kalnyną ir Taklamakano dykmą (na tik pakraštį). Užmesk akį į mūsų planuojamą Kelią!

Norėtume pradėt kitą žiemą Europoj, nuo Olandijos krantų, kad pasiektume Himalajus vasarą ir karštąją ir drėgną Indiją po musoninių liūčių rudenį. Pagal planą per metus turėtume pasiekt gal net Tailandą, ir tada žiūrėsim kaip toliau..

Kol kas planas toks, kad išminsim metams, nes turbūt išsibarstys mūsų sankaupos pakeliui. O galbūt pakeliui rasim puikių rėmėjų, svajotojų ir Justinos atviručių gerbėjų ,) ?

Jei yra bent kažkiek susidomėjai  ir norėtum svajoti kartu, tapk mūsų Svajonių Bičiuliu ir tu!

Dar kas nors?

Nepamiršk paskaityt mūsų istorijos! Mūsų Rašymų!

Ir sek mus!